G ir S.JPG

Aštuonios širdies taisyklės vienišoms mamoms
Publikacijos žurnale "Joga ir Ajurveda"

 

„Jei esate berniukai, jūsų Dievas – moteris.
Jei esate moterys, jūsų Dievas – vaikas.
Jei esate vyrai, Jūsų Dievas – mergaitė.
Dievas ten, kur nėra jūsų.
Išmintinga turėti Dievą. Tai skatina jus tobulėti.“
C. G. Jungas

Budistai sako: iki septynerių vaikas yra mamos, nuo septynerių iki keturiolikos tėčio, nuo keturiolikos – jau susiformavusi asmenybė. Kaip jį užauginti emociškai tvirtą, kai tėčio nėra? Mes, mamos, turime net keturiolika metų unikalios patirties augti kartu su vaikais, pažinti juos, išgirsti, juoktis ir verkti. Mėgaukimės šia unikalia galimybe.
 

Konsultuoja Goda Andrijauskaitė, sertifikuota kvėpavimo ir jogos mokytoja (specialusis priedas VAIKAI, 2021)

Taika namie prasideda nuo manęs. Taip, mielosios! Jei vaikas po mokyklos, darželio, viešnagės pas senelius ar tėtį yra suirzęs, žinokite, kad taika prasideda nuo jūsų. Neklausinėkite jo, ką veikė, kodėl yra piktas – klausimai tik sustiprina mažojo
išgyvenamas emocijas. Leiskite jam nurimti, pabūti vienam, pažaisti, paskaityti knygą,
piešti, o gal tiesiog... pagulėti.


Kantrybė prasideda nuo manęs. Pandemija mus įkalino namuose, nuotolinis mokymas ir padidėjęs namų darbų krūvis verčia mamas sėdėti šalia. Aš, dešimtmečio mama, kartais jaučiuosi tarsi akumuliatorius tą darydama, bet noriu, kad jis jaustųsi ramiai ir tvirtai, girdėtų mokytoją. „Man nepavyks“, „kam to reikia“, „aš nedarysiu“ – dažni įvairių užduočių palydovai. Nepamesti pusiausvyros padės paprastas šiaudelis – perkerpame jį per pusę ir bandome kiekvienas ramiai kvėpuoti pro savąjį. Ir stoja taika, ją atneša įkvepiant orą sklindantys keisti garsai. Išbandykite.


Stereotipai prasideda nuo manęs. Matyti vaikus, atsiribojusius nuo kultūrinių stereotipų, – didelis gėris. Tik tada pamatai tikrąją asmenybę. Mano sūnui diagnozuota disleksija – skaitymo sutrikimas. Kas žino, kas tai yra, supras, jog auginu ypatingą vaiką. Deja, tenka girdėti ir tokią frazę: visus anksčiau išmokydavo skaityti, kas per mokykla, kad neišmoko. Apsaugoti vaiką nuo tokių žodžių vargu ar pavyks, tačiau jei jūs pati į situacija žvelgsite be stereotipų, padėsite atrasti savo vaikui jo ypatingąsias savybes.


Atvira širdis prasideda nuo manęs. Ar jūs klausotės, ar išgirstate savo vaiką? Ar padedate jam įveikti vienišumą, kartais gėdą ir pyktį? Puikus būdas ugdyti gerus tarpusavio santykius ir abipusišką atvirumą – kartu vaikščioti. Mes su sūnumi leidžiamės į 5–6 km žygį ketvirtadieniais. Būtent tą dieną jis būna ties perdegimo riba mokykloje – visko per daug ir reikia iškratyti. Pirmus du kilometrus jis ne eina, o bėga. Bėga ir nuolat kalba – tik išgirskite, ką sako drauge bėgdamos kartu, drauge šokdamos per tekantį šaltinį ir dalydamosi pusiaukelės prizą – skanumyną.


Meilė prasideda nuo manęs. W. Irvingas rašė: „Motinos meilė sūnui pilna begalinio švelnumo, pranokstančio visus kitus jos širdies jausmus.“ Gebėti mamai išsaugoti subtilią artumo ir atsiskyrimo pusiausvyrą dažnai yra sudėtinga dėl priežasčių, kurios kyla įvairiais vaiko amžiaus tarpsniais. Šį santykį vadinu sinchroniškumu. Kas vakarą prieš miegą kartojame o‘honopono: aš tave myliu, aš atsiprašau, prašau atleisti man, ačiū tau. Ši mantra padeda, kai vaikui arba man sukyla pyktis. Pradedu kartoti balsu, kartais mintyse. Nuolat kartojant šią mantrą, dažnai su pirmais žodžiais įtampa atslūgsta abiem.


Juokas prasideda nuo manęs. Mes mėgstame dūkti. Šokinėjame ant batuto, taškomės drauge baseine. Kiti suaugusieji dažnai to nedaro, vaikai sau, jie sau, kas prie stalo, kas prie gulto – juoką retai išgirsi. Aš ir blynus kartais kepu neįprastų formų, kad gautume dar vieną progą pasijuokti. Rudenį spardome kaštonus, vasarą renkame akmenėlius, mėtome juos į upę drauge paleisdami ir emocijas, pyktį, sunkią dieną. Atsikratę sunkaus akmenėlio susikaupiame, pagalvojame ir toliau žingsniuojame juokdamiesi – palengvėjo.


Smalsumas prasideda nuo manęs. Leidžiu sūnui išbandyti visus žaidimus, kuriuos nori, su sąlyga, jog bandysiu drauge. Drauge žaidžiame stalo žaidimus, konstruojame gravitacines trasas, skaitome knygas. Kompiuterinius žaidimus irgi žaidžiu drauge ar bent jau smalsiai stebiu įkyriai klausinėdama, kas ir kaip, kokia čia misija? Noriu būti draugu, kuriam nuoširdžiai įdomu, ką vaikas žaidžia. Kaip pavyksta kontroliuoti žaidimus? Namuose yra ir dvi taisyklės: žaidžiama tik tada, jei skaityta knyga, o likus dviem valandoms iki miego jokių elektronininių prietaisų ir TV.


Atjauta prasideda nuo manęs. „Atjausti išmokstame iš motinos, kuri mus augino“, – primena Dalai Lama. Kartu su sūnumi vis dar mokomės atskirti empatiją nuo atjautos. Kartą einant namo iš mokyklos sūnus papasakojo istoriją: klasiokas bijo grįžti namo purvinais drabužiais, nes mama jį smarkiai bara, todėl jis kaltina kitus vaikus, neva jį pastūmė. Baigęs pasakoti maniškis ramiai pasidžiaugė tardamas, kaip gerai, kad jam galima grįžti purvinam ir tuos drabužius išsiskalbti. Nuo tokių žodžių širdį užliejo šiluma– kai toks grįžo, tikrai vertėjo nesibarti ir leisti pačiam susitvarkyti, priimti situaciją su atjauta, kas tikrai yra sunku.