Turiu pripažinti, jog ši knyga, kaip ir žada užrašas jos viršelyje „...įprastą žvilgsnį keičianti knyga“ , supurtė mano pastabumą ir mąstymą. Knyga suskirstyta į dalis nuo kasdienybės iki viešo gyvenimo, tad skaitytojas drąsiai gali rinktis jam aktualią temą.
Knyga apimanti istorinius faktus apie vyrams priskirtus jų žmonų nuopelnus, nes žmona tai priedas prie vyro iki kelių infrastruktūros valymo pokyčių, kai komitete atsiranda moteris (Švedijos pvz.).
Autorė teigia, jog remiantis atliktais gramatikos vadovėlių tyrimais, uždaviniuose dažniausiai vartojami vyriški vardai. Ir čia galvoje išnyra knyga „Čarlis ir šokolado fabrikas“ su penkiais atrinktais vaikais, kurie apsilanko šokolado fabrike. Jei kas užmiršote: viena mergaitė ir keturi berniukai.
Ne išimtis, pasak autorės, ir ugdymo įstaigų pavadinimai. Skaitant prisimenu 2 šeimų diskusiją apie mokyklą „Herojus“.
Žvelgiant C.C.Perez akimis – mokykla pavadinta vyriškąją lytimi, ir pagal nutylėjimą neigia moteris herojes.
Ir štai dar neįpusėjusi knygos, eidama į WC pamėgtoje Kauno kavinėje, kurios juodai dažytas koridorius ir sienos, galvoje sproginėja neseniai skaitytas tekstas apie Afrikos šalį, kurioje 2,5milijonų gyventojų, tenka mažiau nei 4 tūkst. tualetų, bei Mumbajaus moterų istorijos.
Nors jau skaitau kitą knygą, tačiau šiandien keliaujame ir mokome sūnų, elementaraus finansinio raštingumo: kita šalis, kita valiuta, kita vertė. Ir štai mums apžiūrint banknotus, aš jau beriu žodžius lyg žirnius šeimynai, su pastebėjimu jog ant pinigų banknotų tik vyrai...
Autorė nudirbo fantastišką darbą susistemindama šūsnis straipsnių ir tyrimų. Tačiau vienintelis dalykas nepatikęs man, tai jos ritmas/tonas. Skaičiau ir galvojau jog autorė plyšauja, rėkauja. O tai vertė vis atsitraukti nuo knygos.
P.S. ar žinote kiek iš 16 Kauno m. valstybinių progimnazijų pavadintų moterų vardu?