top of page

Jennifer Saint „Adrianė“





Draugės susibėgusios ryto „brančui“ (tingūs vėlyvieji pusryčiai), aidintis juokas, atsainūs rankų gestai, nesibaigiančios kalbos. Seserys, susirinkusios raudonoj palapinėj, ritualas, atpalaiduoti kūnai atrandantys ramybę. Menadžių dainų aidas, nuo vieno kalno šlaito lyg kito. Ėriuko plėšymas- mirties ir gimties akimirkos patyrimas.

Moterys, išvarytos iš namų, mušamos, paliktos, išvargintos patriarchato, nusivylimų bei toksiškų santykių, nuo antikos laikų renkasi bendrystę.

Jennifer Saint „Adrianė“ pirmoji iš trijų rašytojos knygų, kuriose rašytoja suteikia balsą graikų mitologijai. Adrianės istorija gimė, kuomet rašytoja papasakojusi sūnui Minotauro istoriją, sulaukė klausimo: o kas nutiko Adrianei? Taip „Ariadnė“ tapo naujų metų iššūkiu rašytojai.

Ariadnei suteikiamas stiprios moters balsas, atkleidžiantis vidinę jėgą. moteris, kurios gyvenimas įtakotas Tesėjo, vyro paslapčiomis palikusio ją po pirmosios nakties, brolio Minotauro, vyro Dionizo. Gyvenimas, primenantis voratinklį, kuris musei – siaubas.

Čia, moterų, dukrų, seserų, žmonų gyvenimai ir senovės graikų mitologija, primena daugeliui žinomą posakį „kaip danguje, taip ir ant žemės“. Adrianė, patirianti visas moterystės būsenas, kurias patiria ir šiandienos moteris. Ir dievai. „Dievai nepažįsta meilės, nes negali įsivaizduoti pabaigos nieko, kas jiems patinka... Jie gali turėti viską ko trokštą visą likusia amžinybę. Tad ar jie įstengtų ką nors branginti? Jiems viskas tėra ne daugiau nei trumpalaikė pramoga.“ Ar jums tai ką nors primena?

Tai pirmoji rašytojos knyga. Šioje, man per daug būdvardžių, per daug vienas kitą papildančių/paaiškinančių sakinių, kuriuos norėjosi ravėti tarsi piktžoles. Tačiau, tai knyga, kažkam tapsianti asmenine terapija, kažkam lengvų atodūsių skaitalu paplūdimyje.



11 views1 comment

Recent Posts

See All

1 comentario


Invitado
20 ago 2023

Dabar žinau ką skaitysiu ateinantį savaitgalį :)

Me gusta
bottom of page