Knygos "Dingusių vardų knyga" apžvalga



Tada jis įveikia paskutinius mus skiriančius centimetrus, jo lūpos paliečia manąsias, aš vėl dvidešimt penkerių, visas man gyvenimas veikiau dar prieš akis, o ne už nugaros, ir visi skyriai dar neparašyti.“ Šiuo sakiniu Kristin Harmel baigia savo penktąjį romaną apie Antrąjį pasaulinį karą „Dingusiųjų vardų knyga“. Nors knyga apie Antrąjį pasaulinį karą bei dokumentų klastojimą, tačiau rašytoja atskleidžia ir parodo personažų asmenybes, jų vertybes, pasaulėžiūrą, o pagrindinę istorija papildo veikėjų meilės istorijos. Čia skaitytojas atranda:

-besąlyginę kunigo meilę įvairių tautybių, bei skirtingo tikėjimo žmonėms;

-mamos, moters, žmonos meilę pagrindinės veikėjos Evos, motinos personaže. Joje daugelis skaitytojų tikrai atpažins moterį iš savo šeimos ar giminės. Moterį, žmoną, motiną kuri atsisako priimti tikrovę tokia kokia yra ir laikosi įsikibusi praeities vaiduoklių, nors jos žodžiai, elgesys skaudina vienintelį likusį gyvą artimiausią žmogų – dukrą.

-Ženevjevos ir Žozefo meilę kupina aistros ir išdavystės. Meilę, kai viena pusė auka, o kita-budelis.

-pagrindinių veikėjų Evos ir Remi meilės istoriją, kuri nėra pavaldi laikui, kuri įsiliepsnojo esant skirtingam tikėjimui, auklėjimui. Meilė, kuri atlaikė laikmečio išbandymus, proto įtikinimus jog laikomasi praeities šešėlio, bei santuoką su kitu žmogumi, skrydžius per Atlantą, nes tik širdis žino jog tai įmanoma, kai protas sako jog ne.

Skaičiau ir kartu su Eva stovėjau ant Mozarinio bibliotekos laiptų, keliavau iš Paryžiaus iki Šveicarijos alpių... Ir man ši kelionė priminė, jog širdis visada žino.



#2022vagaskaitymoissukis #apžvalga #knyga #skaitau

17 views0 comments

Recent Posts

See All